Miškų atkūrimo problemos

Robertas Skalvis

- Ar dėkingos jūsų girios atkūrimui, Biržų miškų urėdo Romano Gaudiešiaus klausiu. Romanas Gaudiešius baigęs miškininkystę Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) buvo paskirtas į Biržus, čia, kaip pats sakosi, buvo gerai priimtas, vienintelis iš kurso draugų gavo butą, ir dar miesto centre, čia kopdamas profesinės karjeros laiptais tapo urėdu, todėl apie šiuos kraštus ir jų girias turi argumentuotą nuomonę:

- Žemės pas mus derlingos, medienos atžvilgiu našios. Ir atsikūrimas savaiminis yra geras, tik mes kartais per toli nukrypstam su savo norminiais aktais. Štai numatyta, kad preliminarios želdinimo apimtys turėtų sudaryti 45 proc. nuo iškirstų plynų biržių. Bet konkrečias želdinių apimtis konkrečiai biržei turėtų nustatyti ten dirbantis žmogus – girininkas. Ar turėčiau arti atžėlusį mišką, kad pasiekčiau rekomenduojamą normą? - Urėdas norėtų, kad dėl atželdinimo liberaliau būtų vertinamos vietinės specialistų profesinės išvados. - Kitaip kam tas girininkas apskritai reikalingas? Ypač kai metai sėkliniai, pridygsta ir beržų ir pušų, jau nebereikia kirtimuose jų sodinti. Siūlo – tikslink projektą. Bet ar verta leisti tūkstančius miškotvarkos institutui, kas jau savaime aišku?

Taigi, Biržų miškininkai rengiant miško žėlimo ir želdinimo projektą siūlo palikti iniciatyvą vykdytojams, kad jie galėtų pasirinkti ekonomiškiausią miško atkūrimo būdą. Vis dėlto, Biržų urėdijoje kasmet išugdoma per 300 ha jaunuolynų o pastovi visų žėlinių ir želdinių priežiūra vyksta daugiau negu dvigubai didesniame plote. Čionykščiai miškai sudaro 60 tūkst. ha plotą, iš jų daugiau kaip pusė – valstybiniai. Kaip tvirtina Andrius Samulionis, miško želdinimo ir miško apsaugos inžinierius, praktiškai ką iškertam, tą ir atkuriam. Kaip nustatyta normatyvuose, per trejus metus. Štai pernai buvo atkurta 333,8 miško. Medžių sėkloms surinkti urėdija turi atitinkamą techniką ir genetinius draustinius. Tik pušies, pasak Andriaus, sėklų tenka prisipirkti.

Tačiau sėklomis girių neatsodinsi. Miško atkūrimui Biržų miškų urėdija turi savo medelyną. Urėdas sako, kad medelynas – vienas mažesnių, neturi kur plėstis, nes įkurdintas miesto teritorijoje, jį juosia aplinkelis, privačios valdos. Tačiau saviems poreikiams praktiškai tokio medelyno ir užtenka.

-Bet galbūt kone kiekvienai urėdijai ir apskritai neverta turėti po medelyną?

- Sustambinus – nė velnio niekur niekas savikainos nesumažina. Ir Pasaulio krizę juk sukėlė stambūs monopolininkai. Joks monopolininkas kainos nenuleis. Kai neturi alternatyvos iš kur pirkti, pirksi už kiek parduos. O turėdami pašonėje medelyną, išlošia ir privačių miškų savininkai. Nes kai šalyje tebūtų tik keli medelynai regionų centruose, ir kelionė kiek kainuotų, ir pasirinkimo nebūtų. Tiesiog beveik neliktų konkurencijos, - aiškina urėdas.

Miško savininkams urėdija ne tik pardavinėja medelius. Jie konsultuojami ir apmokomi, kaip parengti miško želdymo ir žėlimo projektus, paruošti sodinimui dirvą, prižiūrėti želdinius. Teikiamos ir kitos ūkininkavimo paslaugos. Vis dėlto, urėdijose bendraujant su miško savininkais bene didžiausi nesusipratimai iškyla pastariesiems eksploatuojant valstybinius miškų kelius. Tiksliau, galingais miškovežiais juos gadinant. Biržų miškų urėdijai tai ypač turėtų būti aktualu, nes čionykštės girios čia drėgnos, ganėtinai pelkėtos.

- Pas mus tokių problemų nėra, - netikėtai nuramina urėdas. – Tiesiog jeigu nori, kad būtų tvarka, reikia ir dirbti. O nelaukti kol kas atvažiavęs privatininkus sutvarkys. Reikia su žmonėmis ir pasišnekėti, ir pasitarti, kitą kartą ir nubausti. Prieš 10 – 15 metų kai pradėjau įvedinėti tvarką, buvo ir skundų, ir Seimo nariai bandė užstoti - ūkininkas jau per mišką nebegali pravažiuoti. Bet tas ūkininkas važiuoja, kai lyja, ir laukuose negali bedirbti, dar, žiūrėk, su galingu traktorium mauroja per mišką; pravažiavo kelis kartus, ir kelio nebėra. Mūsų visi administraciniai veiksmai suderinti su savivaldybe, kelių policija, yra sustatyti ženklai, kur mes prižiūrim, ir aš pats esu kelis kartus skersai kelio buvau pastatęs mašiną prieš medienvežę, kol buvo iškviesti policijos pareigūnai. O sykį, kai mūsų girininkas užstatė, keturios mašinos prastovėjo visą dieną. Bet girininkas nesitraukė. Tai ir išvažiavo galų gale apsisukę. Dabar mums siūlo į pagalbą įstatymą – pranešti apie medienos gabenimą prieš pusantros dienos savivaldybei. Bet kas iš to, kad bus pranešta. Lyg išspręsi problemą biurokratinėm priemonėm. Ir ženklais iš visų pusių gali apsistatyti. Jeigu pats pažeidėjų negaudysi, niekas nepadės. Ir kaip įvertinti kelio būklę prieš pusantros dienos? Gal per tą laiką jau kažkas jį bus sugadinęs? Mes bendradarbiavimo problemas sprendžiam visai konkrečiai. Pvz, UAB „Dzūkijos miškas“ – nori vežti medieną. Sudarėm sutartį, pasiūlėm, nufotografuokit kelio ruožus, kurie, jūsų manymu sugadinti, o paskui kartu patikrinsim. Ir jokių konfliktų.

Biržų urėdija turi tankiausią miškų kelių tinklą visoje šalyje, vien Biržų girioje jų bendras ilgis sudaro 450 kilometrų. Ir visi jie gerai prižiūrimi, daugelis jų žvyruoti, sunumeruoti, kad žmogus nepaklystų. Vietiniai net iki Latvijos jais nuvažiuoja. Žiemą vasarą. Nes keliai valomi.

Vietiniai žmonės taip pat džiaugiasi, jog tokiais keliais važiuodamas gali ir malkomis paprasčiau apsirūpinti.

- Paprastai urėdijos parduoda po du tris, maksimum devynis tūkst. kub. metrų malkinės medienos nenukirstu mišku. Mes - po 20 tūkst. kub.m. nenukirstos malkinės medienos, ir dar apie – apie 5 tūkst. kirtimų atliekų, - skaičiuoja urėdas Romanas Gaudiešius. – Žmogui taip smarkiai pigiau atsieina, ir miškams į naudą.

Tačiau dėl biokuro urėdo šneka santūresnė. Nes paruošimo sąnaudos, palyginus su malkomis, čia keliskart didesnės, be to, nereikliai šeimininkaujant, speciali technika gali sugadinti miško paklotę. Svarbiausia, kad, pasak urėdo, niekas tokio kuro ir nepuola pirkti kaip akis išdegęs. Nors Biržai ir kitos urėdijos gali žymiai daugiau paruošti biokuro.

 

Patriotinės atminties ženklai Biržų giriose

Biržų miškų keliai turi ir dar vieną itin prasmingą misiją – jie veda prie informacinių stendų, urėdijos pastatytų laisvės kovoms priminti – pokario partizanų ir 1863 metų sukilėlių mūšių ar žuvimo vietoms įprasminti. Jų iš viso devyni. Septyni – vienoje didžiausių Lietuvoje Biržų girioje, net 17 tūkst. ha išsidriekusioje. Kam kilo šita idėja?

- Urėdijai ir savivaldybei, tiksliau merei Irutei Varzienei, - pasakoja Biržų miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistė Jurgita Bruniuvienė, kuri pati pagrindinai ir rūpinosi, jog stenduose atgultų tiksli ir reikalinga savivaldybės pateikta informacija, kad patys įrenginiai taptų patrauklūs turistams, kurie, beje, būna aprūpinti planais, jų netoliese nuo atminimo įamžinimo vietų laukia patogios privažiuoti poilsiavietės.

Kas tie Biržų krašto didvyriai?

Surinkta patriotiškai nusiteikusių biržiečių informacija pasakoja, kad 1863 metų gegužės 6 d. sukilėlių būriai laukuose prie Medeikių, vadovaujami Zigmanto Sierakausko ir Boleslovo Kolyškos, sėkmingai atsilaikė prieš juos persekiojusį baudėjų dalinį ir privertė rusus pasitraukti į Medeikius. Iš mūšio lauko link girios pasitraukė ir sukilėliai. Mūšiui vietą pasirinkę prie Gudiškio įsiterpusio girioje, puolimo laukė nežinodami, kad per naktį priešui atvyko pastiprinimas. Gegužės 8 d. ties Gudiškiu įvyko lemiamos kautynės, kurias sukilėliai pralaimėjo. Čia žuvo Boleslovo Kolyškos sukilėlių rinktinės bataliono vadas Bronislovas Žarskis, buvo sunkiai sužeistas sukilėlių vadas Zigmantas Sierakauskas. Rusai išblaškė didžiausią sukilėlių rinktinę, mūšyje nemažai krito ir kitų sukilėlių bei jų vadų, buvo prarasta gurguolė su amunicija. Po Biržų mūšio sukilėliai vengė susidūrimų su dideliais Rusijos kariuomenės daliniais, pradėjo plačiau naudoti partizaninio karo praktiką.

1936 metais ant sukilėlių kapavietės, Tamošiūnų girininkijoje pastatytas betoninis paminklinis kryžius. Bet dar carizmo laikais Gudiškio ūkininko K. Petrausko sodyboje sukilėlių atminimui buvo pastatytas stogastulpis, kuris kaikui bėgant sutrešo ir buvo išgabentas į Rumšiškes. 1993 m. stogastulpis buvo atstatytas Gudiškio lauke. Stogastulpio autorius Saulius Kontrimas, skulptūras atkūrė Algirdas ir Vaidotas Butkevičiai. Rudenį aplink stogastulpį pasodintas ąžuolynas. Ąžuoliukais pažymėtas ir miško keliukas, vedantis paminklo link. Latvelių girininkas Algirdas Trybė sukilimo mūšį įamžino rankų darbo drožiniu – meniška rodykle.

Ties Gudiškiu pralaimėję pagrindinį mūšį su caro kariuomene, likę gyvi sukilėliai pasitraukė į kitą Biržų girios dalį prie Anglių kalnelio. Gegužės 9 d. juos apsupo caro kariuomenė, ir aršiame mūšyje daugelis žuvo, kiti pateko į nelaisvę. Bet vienam iš sukilimo vadų A. Mackevičiui vis dėlto pavyko iš apsupimo išvesti 400 sukilėlių, kurie vėliau įsitraukė į partizaninį karą.

B. Kviklio knygoje rašoma, kad Biržų girios VIII kvadrate yra neaukštas Anglių kalnas. Dviejose duobėse palaidoti 1863 m. sukilėliai. 1938 metais Lietuvos Vyriausybė čia pastatė sukilėliams gelžbetoninį paminklą. Sukilimo pėdsakai liko ir kitoje vietoje: kad būtų parankiau užgniaužti bet kokį pasipriešinimą, cariniai generolai paspartino girios miškotvarką. Jų užsakymu iškirstų spindžių praplatinimas tesėsi dešimtmečius, ir dabar girią urėdija turi padalytą į taisyklingus kvadratus.

2008 m. sukako 70 metų nuo paminklo pastatymo. Miškininkų pastangomis buvo padarytas privažiavimas iki paminklo. 2009 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Biržų skyriaus iniciatyvos dėka ir Krašto apsaugos ministerijai parėmus, 1863 metų sukilėlių atminimo simbolis buvo atnaujintas.

Biržų girios dėl savo masyvumo ir pasienio kaimynystės su Latvija ilgą laiką ganėtinai patikimai slėpė ir pokario partizanus. Partizaninio pasipriešinimo dešimtmetyje, kaip visoje Lietuvoje, taip ir jos šiaurinėje dalyje, būta ne vieno persigrupavimo. Ilgiausiai Šiaurės rytų Lietuvoje veikė keturios Aukštaitijos partizanų apygardos: Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyties ir Vytauto. Didžioji Biržų apskrities dalis pateko į Algimanto apygardą. 1944-1954 m. Biržų girioje buvo susitelkę labai daug krašto partizanų. Būta ir herojiškųžygdarbių, ir skaudžių netekčių. Sunkiausia nelaimė aplankė partizanus, kai per vieną mūšį Biržų girioje žuvo dvidešimt keturi kovotojai už laisvę. 1945 m. vasarą rusų karinis padalinys atakavo prie Gervelės palapinėse stovyklavusius Krivickų būrio partizanus, kurių tuo metu buvo apie šimtas žmonių. Didžiulė netektis privertė partizaninio pasipriešinimo organizatorius apmąstyti klaidas, daryti išvadas ir keisti taktiką: į 100-200 žmonių būrius partizanai Biržų girioje po mūšio tebuvo susirinkę tik kelis kartus trumpiems pasitarimams. Partizanauti išsiskirstė į 3-10 kovotojų grupes.

2000-aisiais netoli stovyklavietės buvusieji bendražygiai pastatė paminklą. Dabar ši teritorija priklauso Latvelių girininkijai. 2012–ųjų pavasarį Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos mokiniai kartu su miškininkais bei bendraminčiais partizanų stovyklavietę apsodino nedideliu ąžuolynėliu žuvusiems kovotojams atminti.

Dar vienas sunkių kovų atgarsis. 1944 m. gruodžio 24-osios rytmetį ties Kojeliškiu nelygioje kovoje su raudonarmiečiais žuvo ūkininkus Yčus gynę devyni Papilio būrio partizanai. Tą ankstų rytą apginti ūkininkų iš stovyklavietės prie Viškupėnų buvo išėjusios dvi grupės (apie 30 vyrų) partizanų savanorių. Nuo užsimaskavusių kulkosvaidininkų staiga atidengtos ugnies žuvo didžioji Jurgio Štraito grupės dalis: Povilas Būtėnas, Vincas Korsakas, Benjaminas Mališauskas, Petras Medelinskas, Jurgis Štraitas, Adolfas Šleiva, Jonas Variakojis, Viktoras Variakojis, Petras Zabarauskas. 2012 metais žuvusiųjų atminimas įamžintas kuklioje akmeninėje plokštėje, Biržų girios pakraštyje, Būginių girininkijos teritorijoje.

1954 m. spalio 25 d. žuvo partizanas Steponas Giedrikas Girietis, Algimanto apygardos „Pilėnų“ tėvūnijos vadas, išduotas agento „Klevas“. Su vado mirtimi baigėsi organizuota partizanų kova Biržų krašte. Nuo 1944 m. vasaros S. Giedrikas buvo pasipriešinimo pogrindyje – kovojo ne ginklu, o žodžiu, bet 1948 m. jau įsiliejo į Biržų krašto partizanų gretas. 1951 m. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio nurodymu buvo įkurta „Pilėnų“ tėvūnija. Steponas Gidrikas buvo išrinktas jos vadu. Biržų krašto patrioto gyvenimas ir jo žūtis apipinti legendomis. Sukurta net lyrinė daina apie lietuvę mergaitę, suradusią sužeistą karį... Taip pasakojama apie Liucijos ir Stepono pažintį: ėjo jaunutė eigulio dukra per Biržų girią ir rado sužeistą partizaną... Liucijos ir Stepono jungtuvės įvyko 1953 m. liepos 13 naktį Peleniškių kapinių koplytėlėje, dalyvaujant partizanams ir ištikimiems draugams.

Iki 1954 metų „Pilėnai“atsilaikė, bet iš daugiau nei 50 kovotojų gyvi liko tik keli. 2010 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo iniciatyva pastatytas atminimo ženklas menamoje Stepono Giedriko žūties vietoje, Spalviškių girininkijoje, netoliese buvusio partizanų bunkerio.

Išlikę partizanų slėptuvės ir atminimo kryžiais pažymėtos jų vietos Žaliojoje girioje, Moliūnų miške taip pat liudija apie organizuotas Laisvės gynėjų pasipriešinimo kovas Kriklinių ir Daujėnų apylinkėse. Pasak to meto įvykių dalyvių, talkinusių nustatant bunkerius Žaliojoje girioje, sumaniai įrengtoje ir užmaskuotoje požeminėje slėptuvėje vienu metu gyvendavo iki trylika partizanų. Bunkeriai buvo tapę partizanų vadavietėmis, juose vykdavo svarbūs pasitarimai, būdavo priimamos partizanų priesaikos. 2003-2004 metais bunkeriai Žaliojoje girioje buvo atstatyti jaunųjų šaulių, vadovaujamų Algio Kalvėno. Moliūnų miško bunkeryje žuvusių partizanų atminimui šalia tos vietos buvo pastatytas paminklas

Biržų gira palyginus neseniai atsivėrė praeities tyrinėtojams ir linksmesnėmis spalvomis – buvo atrastos Krauklių stiklo gaminių dirbtuvės. Baltų gentys stiklą naudojo jau mūsų eros pradžioje, bet patys lietuvių protėviai jo lydyti nemokėjo. Pirmoji stiklo dirbtuvė Lietuvoje buvo įsteigta tik 1547 metais. Tačiau pagrįstai galima didžiuotis, kad tuo metu, kai pirmosios stiklo manufaktūros buvo steigiamos Švedijoje ir Rusijoje, Biržuose (tiksliau, Biržų girios glūdumoje) visu pajėgumu jau veikė kunigaikščių Radvilų įsteigta stiklo manufaktūra. 1662 metais tarp 52 įvairių specialybių Biržuose dirbusių amatininkų yra užrašytas ir stiklo meistras. Vadinasi, kažkur turėjo būti ir stiklo dirbtuvės, nes stiklo reikėjo ne tik kunigaikščių stalo indams ir taurėms, bet ir tvirtovės rūmų langams bei miestelėnų būstams stiklinti. Bet tikslesnės manufaktūros vietos niekas nežinojo. Tiesa, vietiniai žmonės pasakodavo, kad Latvelių girininkijoje esnčiame miške ant keliuko lietus kartais išplaudavo įvairių stiklo šukių bei lydyto stiklo lašelių.

Archeologinės ekspedicijos metu buvo ištirtas 49 kv. m. plotas ir po kasinėjimo pabirus stiklams, paaiškėjo, kad stiklo lydymo krosnį pavyko rasti. Stiklo lydymo krosnis Radvilų laikais galėjo būti 6 m ilgio ir 5 m pločio, jos aukštis galėjo siekti 4-4,5 metro. Apie tai byloja stiklo lydymo krosnies liekanos ir po ja buvusios molinės aslos fragmentai bei daugybė stiklo šukių, lydluičių, liejimo formų fragmentų, kurie ir leido identifikuoti čia buvus kunigaikščių Radvilų stiklo manufaktūrą. Manufaktūra gamino ne tik stiklinius įvairių formų indus, įmantrių kvepalų buteliukus, bet ir langų stiklą. Stiklo gaminių fragmentai leido spėti, kad stiklas buvo ne tik pučiamas, bet ir presuojamas, lydyto stiklo lašą įspaudžiant į formą.

Taip Biržų giria, bendradarbiaujant urėdijai ir savivaldybei, atsiveria vis naujomis paslaptimis.