Genovaitė Paulikaitė

„Aplinkos ministerija esame atsakingi už gyvą gamtą, miškus ir žemės gelmes, už vandenį ir orą, už klimato kaitą ir matome, kad, panaudojant ES paramą, be bendradarbiavimo su kitomis institucijomis norimo rezultato nepasieksime. Bendradarbiavimo galimybes jau esme aptarę su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene.  Tikimės, kad tampresnis bendradarbiavimas atsiras su Energetikos, Ūkio ir kitomis ministerijomis, – apžvelgdamas 2014 – 2020 m. ES paramos galimybes pabrėžė aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. –Žinoma, kiekvienam yra pagundų vienam pačiam disponuoti  skirtomis lėšomis, bet prioritetą turime teikti ne atskirų institucijų nuopelnui, o geriausiam rezultatui siekiant tikslo.“

– Gerbiamas ministre, jau baigiamos rengti ir derinti 2014 – 2020 m. ES lėšų panaudojimo taisyklės. Kam bus teikiamas prioritetas per šį finansinės paramos laikotarpį?
– Lyginant su praėjusiu laikotarpiu, ypatingų pokyčių nebus. Šiek tiek daugiau pinigų, šiek tiek naujų krypčių, bet esminiai dalykai išlieka.
Vienas svarbiausių ateinančio periodo uždavinių yra atliekų tvarkymas. Būkime sau nuoširdūs: kol kas apie šiukšlių rūšiavimą mes tik kalbame ir į sąvartynus išmetame labai daug atliekų, kurios yra puiki antrinė žaliava. Kaip šią problemą spręsti? Matau vieną svarbiausią kelią – žmogaus švietimą, kad ir kaip kas skeptiškai į tai bežiūrėtų. Ne baudos ir prievarta skatina žmogų kitaip elgtis, bet žinios. Žinoma, yra kraštutinių atvejų, kai reikia taikyti baudas, bet jos nėra pagrindinis dalykas.  Bazė atliekoms rūšiuoti jau pakankamai neprasta. Ir konteinerių pristatyta, ir atliekų surinkimo sistema sukurta, bet atsiremiame į žmonių mentalitetą. Kol kas mums sunku atskirti stiklą nuo popieriaus, plastiko, maisto atliekų, o keli šimtai metrų iki konteinerių atrodo neįveikiamas atstumas.
ES, vadovaudamasi kitų šalių patirtimi, reikalauja kad ir kitos narės sumažintume į sąvartynus iškeliaujančių atliekų kiekį bent iki 40 procentų. Yra minčių, kad tą kiekį vertėtų sumažinti iki 20 procentų. Dabar Lietuvoje apie 90 procentų. atliekų keliauja į sąvartynus. Norint įgyvendinti ambicingus reikalavimus,  reikia pertvarkyti ir visą atliekų tvarkymo grandinę, kuri prasidėtų jau gaminant  produktą, nes jame neturėtų būti perdirbimui trukdančių medžiagų.  O tam reikia laiko ir lėšų.
Kitas prioritetas – vanduo. Nors per praėjusį laikotarpį įgyvendinta  nemažai vandentvarkos projektų, bet, norint užtikrinti žmonėms galimybę gauti kokybišką vandenį, reikia dar daug padaryti. Reikia ir vandens tiekimą, ir nuotekų surinkimą sutvarkyti, atnaujinti esamus tinklus ar pakloti naujus.
Daug dėmesio turėsime skirti ir klimato kaitai. Ir čia turime pasiekti ne eilinių piliečių, bet valdžios vyrų supratimą. Dalyvaujant tarptautiniuose renginiuose labai akivaizdžiai matyti, kad mes nesuvokiame, ant kokios parako statinės sėdime. Ir jei kam atrodo, kad mums neaktuali klimato kaita, akivaizdu, kad nesuvokiame, jog , jei ir toliau neatsakingai elgsimės su aplinka, žmonijai tai gali labai liūdnai baigtis. Mane įkvepia tai, kad moksliniai tyrimai rodo, jog ozono sluoksnis atsistato, kas rodo, kad tam įtakos turi įgyvendinamos priemonės. Aišku, atsiranda naujos cheminės medžiagos, kurios veikia dar agresyviau negu iki šiol buvusios, tad budrumas labai reikalingas ir, manau, kad mokslininkai turėtų atstovauti visuomenės interesams. Kol kas, klausant diskusijų kad ir apie ozono skylės atsiradimą, kai dalis mokslininkų teigė, jog tai nuo žmogaus veiklos nepriklausantis, o periodiškai pasikartojantis reiškinys, atsiranda abejonių, ar jie neatstovauja pramonės industrijos interesams..  
Skaudamas klausimas – biologinė įvairovė. Neseniai buvau Korėjoje vykusioje konferencijoje. Joje dalyvavo šalys, pasirašiusios Biologinės įvairovės konvenciją.  Buvau nustebintas, kiek augalų ir gyvūnų rūšių kasmet išnyksta. Tūkstančiai. Žūsta ištisi miškai, ištisos mangrovės, kurios labai svarbios Žemės ekosistemai. Ir nyksta dėl neatsakingo žmogaus požiūrio į gamtą. Deja, industrinės šalys kol kas neskiria reikalingo dėmesio biologinei įvairovei išsaugoti. ES visiems šiems dalykams skiria nemažus pinigus, bet kartu reikalauja ir akivaizdaus rezultato. Taigi mūsų uždavinys – tinkamai pasinaudojus lėšomis pasiekti šį tikslą. Dalis ir mūsų šalies politikų dar nesuvokia biologinės įvairovės išsaugojimo svarbos, pasiduoda pagundai lėšas nukreipti šiuo metu matomesnėms problemoms spręsti. Tokio sprendimo mums gamta neatleis. Iš kitos pusės, nepasiekę norimo rezultato dabar, kai tam skiriamos ES lėšos, mes užprogramuosime dideles išlaidas iš savo biudžeto vėlesniais metais. Ir nuo to nukentėsime visi. Tiek verslas, nes atsiradusios išlaidos išaugins jų produkcijos ar paslaugų savikainą, tiek ir visa visuomenė, nes dalį šalies biudžeto teks skirti dabar atidėtoms problemoms spręsti. Taigi skirtą paramą turime maksimaliai panaudoti.
Kartais neatsakingai elgiantis bandoma paveikti politikus. Kad ir dėl žvejybos. Jei hektare vandens telkinio berandamos vos kelios žuvys, yra skandalinga.  Kas dėl to kaltas? Nenoriu brakonieriumi vadinti nepagauto brakonieriaujant, bet kažkur žuvis dingsta.  Galbūt ir tinklai kažkur kitur yra iškraunami, deklaruojant, kad sugautos vos kelios žuvys ir nemokant valstybei mokesčių, o paskui bandoma aiškinti, kad ribojamas verslas? Jei kas bando plėšikauti ir išsemti paskutinį,  ar tai galima verslu pavadinti?
Dar viena kryptis – gyvenamųjų namų renovacija. Turime daugiau kaip 30 tūkst. daugiabučių, kuriuos reikia renovuoti. O kur dar vienbučiai ir dvibučiai?  Ir jie turi teisę gauti paramą iš fondų, nes tai susiję ir su mažesniu energijos suvartojimu, ir su klimato kaita.  Tikiu, kad šioje srityje tampresnis bendradarbiavimas užsimegs su Ūkio ir Energetikos ministerijomis.

 

– Bendraujant su savivaldybėmis labai dažnai tenka išgirsti apgailestavimą, kad per ilgai užtrunka projektų vertinimas, kad įstatymai leidžia labai ištempti viešųjų pirkimų terminus.
– Be abejo,  projektų vertinimo tempai turi būti žymiai spartesni. Apie tai jau kalbėjausi ir su Aplinkos projektų valdymo, ir su Būsto energijos taupymo agentūromis. Jie privalo dirbti sparčiau nedidindami darbuotojų skaičiaus, kad Lietuva galėtų maksimaliai pasinaudoti ES parama. Šiomis lėšomis mes visiškai kompensuosime Rusijos embargą, nes šios lėšos multiplikuojasi. Skiri lėšas namo renovacijai. Užsakymą gauna statybinė organizacija. Ji samdo darbuotojus, samdo projektuotojus, perka statybines medžiagas, darbuotojai gauna atlyginimą, mokamas gyventojų pajamų mokestis, įplaukas gauna sodra, valstybinė ligonių kasa, statybininkai perka jiems reikalingas prekes, į valstybės biudžetą įplaukia pridėtinės vertės mokestis, akcizas. Taigi paramos grąža gana greita ir akivaizdi. Todėl tuo reikia kaip galima skubiau pasinaudoti. Manau, per savaitę įvertinti ir pradėti renovaciją 12 – 15 namų nėra nepasiekiamas dalykas. Žinoma, tai uri būti paremta pinigais ir suplanuota.  
Sutinku, kad darbus stabdo ir viešieji pirkimai, jų rezultatų apskundimai. Reikėtų paprastinti viešųjų pirkimų procedūrą, bet kol kas dar kalbama apie griežtinimą, nes vis dar randama landų neskaidriam lėšų panaudojimui arba mažiausiam efektyvumui. Tikrai niekam tikęs ir mažiausios kainos principas. Jei nuperki kokį uždžiuvusį rašiklį, gal didelės bėdos ir nėra, bet jei pigiai atlikus namo renovaciją, po penkerių metų pradeda luptis sienos, nors buvo tikėtasi, kad jos tarnaus porą dešimtmečių, jau blogai.
Namų renovaciją stabdo ir konkursą laiminčių statybinių organizacijų problemos – trūksta statybininkų, o statybinės organizacijos vis tebesivadovauja nuostata: svarbu kuo daugiau objektų paimti, o paskui – kaip nors. Su namų renovacija to nepadarysi, nes čia yra mažiausiai trijų pakopų kontrolė. O kur dar gyventojai? Kaip juokauja statybininkai, kiek name langų, tiek kontrolierių. Būna atvejų, kai renovacija stringa ir dėl to, kad statybininkai blogai pasiskaičiavo. Pradeda dirbti ir pastebi, kad plotas keliasdešimčiai kvadratinių metrų  didesnis, negu paskaičiuota. Gyventojams nepasakysi, kad jiems teks brangiau mokėti, nes kažkas apsiskaičiavo.

 

– Gerbiamas ministre, paminėjote, kad 2014 – 2020 m. ES paramos voke dalis lėšų numatyta klimato kaitos problemoms spręsti. Jau keleri metai vyksta diskusija statyti ar ne Vilniuje metro. Transporto sumažinimas mieste sumažintų išmetamųjų dujų kiekį. Ką manote apie metro reikalingumą sostinėje?
– Vertinant šį projektą ekologine prasme, tai net nediskutuotinas klausimas. Jei metro jau būtų įrengtas, būtų labai šaunu. Ir miesto gyventojams patogiau. Vien dėl grūsčių gatvėje nesinori gyventi didmiestyje. Tegul žmonės paskaičiuoja, kiek laiko sugaišta, kol nuvažiuoja į darbą ir grįžta. Daugeliui pusvalandžio neužtenka. Kiek metų dėl perkrautų gatvių jie prasėdi automobilyje? Ir kaip ekonomistas matau labai daug metro statybos privalumų. Investicijos, darbo vietos, įplaukos į biudžetą. Tačiau sakau, kad jo statyba turi būti labai pamatuota. Taip, yra pavyzdžių, kai metro turi ir mažesni miestai už Vilnių, bet kol kas man susidaro įspūdis, kad ši idėja prilygsta norui nusipirkti ferrary, neturint gatvės jam įsibėgėti. Ar mūsų ekonomika tai gali leisti? Reikia labai paskaičiuoti, nes gali paaiškėti, kad tas transportas labai brangus. Kas šiandien gali pasakyti, kiek kainuos metro bilietas? Tačiau svarstyti šią idėją reikia. Kiekvienas pasiūlymas svarstytinas. Kad ir tunelio statybos į Kuršių Neriją idėja.

 

– Paminėjote Kuršių Neriją, ką manote, jei ją su žemyną sujungtų tiltas?
– Į klausimus dėl tilto į Kuršių Neriją teko atsakinėti vos pradėjus dirbti ministru. Ir tai suprantama, nes Kuršių Nerija – rūpima tema. Iš vienos pusės – tai mūsų perlas, iš kitos pusės – rakštis. Kaip perlas jis turėtų labiau žvilgėti, bet mes taip apsidėjome įvairiausiais draudimais, kad net sudegusį šakalį nebeįmanoma paimti. Apskritai reikia vieną kartą aiškiai susitarti, ką mes Kuršių Nerijoje saugome, nes dabar galime ir iki akmens amžiaus  nukeliauti. Turi būti aiškios taisyklės, kurios negali kaitaliotis arba dar geriau, kai apie kažkokius reikalavimus sužinai jau įsikūręs. Neringa – kurortas ir jame negali būti ramiau negu kapinėse.  Reikia žmogui ir kur pavalgyti, ir kur permiegoti,  ir pramogų. Šiais modernių technologijų laikais, manau, nėra sunku seną paveldą suderinti su modernumu. Ir būsimus statinius galima kompiuterinės galimybės leidžia suprojektuoti ir pastatyti tokius, kad jų nereikėtų griauti, nes griovimas atneša keleriopos žalos. Iš biudžeto tenka dengti nugriovimo išlaidas, atmušami potencialūs investuotojai. Žinoma, tai padeda apsisaugoti nuo tokių, kurie mano, kad svarbu pastatyti, o paskui kaip nors tą statinį įteisins.
Ir apie vietos gyventojus turime pagalvoti.  Gal kažką reikia paaukoti, kad žmonės turėtų patogų gyvenimą, juk Neringos gyventojai – nėra kokie nors įkaitai. Reikia viską pamatuoti ir daryti, nes ilgai mąstyti nebeturime laiko.
O tiltas į Kuršių Neriją man asocijuojasi su protezu: kol be jo galime išsiversti, nestatykime. Susisiekimui pagerinti šiais laikais yra ir kitų būdų.
Tačiau kiekvienas pasiūlymas turi kelias puses. Taigi gražus tiltas gali ir labai papuošti, bet, manau, tiltas į Kuršių Neriją nėra rytdienos statinys.

 

– Kalbant apie energetinę nepriklausomybę, kokia vieta, jūsų manymu, turėtų tekti vėjo energijai?
– Aplinkos požiūriu– tai labai geras dalykas, bet turime viską išanalizuoti, kiek tai ekonomiškai naudinga. Išsiaiškinkime, kokio dydžio investicijos reikalingos, per kiek laiko jos atsiperka. Ir negalime visos šalies tais malūnais apstatyti.  Reikėtų numatyti konkrečias vietas, kuriose ir būtų kuriami dideli vėjo jėgainių parkai. Tam galima panaudoti ir jūros šelfą. Ir gražu, ir ekonomiškai naudingiau, nes jūroje vėjo yra žymiai daugiau negu žemyne. Vėjo jėgainių statybai turėtų būti skiriama ir normali ES parama, kad jos įsijungtų į sistemą ir atneštų didžiausią efektą. Su vėjo energetika mes nesunkiai galime kompensuoti atominės elektrinės gaminamos energijos poreikį.