Genovaitė Paulikaitė

„Tiek privačių miškų savininkai, tiek urėdijos esame atskiri ūkiniai vienetai ir mums nėra dėl ko nesutarti. Manau, į gyvenimą reikia pasižiūrėti kitomis akimis. Turime ieškoti bendrų sąlyčio taškų, o ne kažkokių priešpriešų. Priešprieša ir konfrontacija niekam nenaudinga. Man visada pavyzdžiu yra skandinavų požiūrius į mišką. Ar tai būtų privataus miško savininkas, ar valstybinio miško valdytojas, tarp jų nėra jokios takoskyros. Jie vieningai sprendžia su miškininkyste susijusius klausimus“, – mintimis dalijasi Švenčionėlių miškų urėdijos urėdas Nauris Jotautas ir pasidžiaugia, kad jau kuris laikas urėdijos ir privačių miškų savininkai suranda vis daugiau bendradarbiavimo galimybių. Urėdo įsitikinimu, priešpriešos tarp urėdijų ir privačių miškų savininkų eskalavimas laikas nuo laiko atsiranda vien todėl, kad kažkam naudinga tai daryti. Realiai nėra jokių problemų.

Švenčionėlių miškų urėdija pagal valstybinių miškų plotą yra didžiausia šalyje. Iš 69 tūkst. ha urėdijos teritorijos, apie 43 tūkst. ha sudaro valstybiniai miškai. Rezerviniai miškai užima 9,1 tūkst. ha ir 16912 ha – privatūs miškai. Daugiausia privačių miškų yra Žeimenos, Švenčionių, Antanų, Modžiūnų ir Gelednės girininkijose – Strūnaičio, Svirkų, Sarių ir Švenčionių seniūnijų teritorijose.
Šiuo metu urėdijos teritorijoje yra 5542 savininkų miškai. Vidutinis valdos dydis – 3,05 ha. Daugiausiai savininkų turi miško valdas nuo 1 iki 3 ha – 2067, daugiau kaip 20 ha – 54 miško savininkai.

Dalijasi naujausia informacija ir patirtimi
Neveltui sakoma, kad informacija yra didžiausias turtas, kuris perkamas, parduodamas, mainomas. Urėdijos teikiamas konsultacijas, rengiamus seminarus galima pavadinti mainais, nes kiekvienas susitikimas leidžia geriau vieniems kitus pažinti, lengviau užmegzti bendradarbiavimą ir gerus santykius, reikalingus miškų plėtrai, infrastruktūros kūrimui.
– Kartą per metus privačių miškų savininkams rengiame mokymus, kurie vyksta Cirkliškio profesinio rengimo centre. Mokymų metu miškų savininkams atsakome į jiems rūpimus klausimus, susijusius su miško atkūrimu ir įveisimu, priežiūra, apsauga, kirtimu. Jau tapo tradicija ir mūsų rengiami seminarai, per kuriuos suteikiame informaciją apie konkrečių metų aktualijas. Tai ir įstatymų, nuostatų, taisyklių, susijusių su miškininkyste, pataisos.Urėdijos girininkijose kartą per savaitę – antradieniais taip pat konsultuojami miško savininkai: supažindiname su kirtimo taisyklėmis, pagrindiniais miško atkūrimo reikalavimais, nes kai kurie savininkai vis dar užmiršta atkurti mišką arba jį atkuria nekokybiškai. Ypač, kai miškas parduodamas. Iškerta ir palieka plotą, nes ne kiekvienas miško savininkas įsigilina, kaip jis parduoda savo mišką – su žeme ar be jos. Tai tiesiogiai siejasi su miško atkūrimu. Kirtimus reguliuojanti ir auditą vykdanti Miškų tarnyba, pastebėjusi, kad miškas neatkurtas, iš savininko gali pareikalauti tai padaryti ir po kelerių metų. Tada žmogui atsiranda nenumatytos išlaidos. Kad to neatsitiktų, privačių miškų savininkai iš anksto supažindinami su miško atkūrimo reikalavimais. Suteikiama informacija padeda žmogui tapti sąmoningesniu ir išvengti papildomų problemų. Aptariame ir kitus su mišku ir miško infrastruktūra susijusius klausimus. Tačiau į mokymus dažniausiai susirenka vietiniai miškų savininkai, turintys po kelis hektarus miško. Didžiųjų miško valdytojų kaip ir nesulaukiame, nes daugelis jų gyvena už urėdijos teritorijos ribų, tolokai nuo Švenčionėlių, ir į mūsų renginius neatvažiuoja. Tikiu, kad jie dalyvauja seminaruose, kuriuos rengia arčiausiai jų gyvenamosios vietos esanti urėdija, bet, manau, naudingiau šiuos seminarus labiau koordinuoti, – svarsto urėdas.
Tiek konsultacijas, tiek mokymus privačių miškų savininkams urėdija rengia savo lėšomis. Nors yra galimybė pasinaudoti ES lėšomis, bet ši parama vienkartinė, o urėdijai svarbus tęstinis abipusiai naudingas bendravimas, vis labiau peraugantis į bendradarbiavimą, sprendžiant visiems aktualius miškininkystės klausimus.
Bendravimo rezultatas akivaizdus. Jei prieš 7 – 8 metus privačių miškų savininkai išveždami medieną neretai palikdavo suniokotus kelius, dabar tokie atvejai gerokai retesni. Be papildomų raginimų sugadintą kelią sutvarko.

Populiariausia paslauga – dirvos paruošimas
Privačių miškų savininkams urėdija yra pasirengusi teikti įvairias paslaugas. Tai miško želdinimo ir žėlimo projektų parengimas, plotų miško želdinimui ir dirvos paruošimas, miško želdinių priežiūra, jaunuolynų ugdymas, medienos ištraukimas, pakrovimas bei iškrovimas, medienos transportavimas, įrengtų priešgaisrinių mineralizuotų juostų atnaujinimas, biržių paruošimas kirtimui, medžių atrinkimas ir ženklinimas, kirtimo dokumentų parengimas, sodmenų, atitinkančių kokybės reikalavimus, pardavimas, padargų nuoma.
– Pati populiariausia paslauga – dirvos miško želdiniams paruošimas, nes mes turime visą tam reikalingą techniką, leidžiančią našiai ir efektyviai dirbti, dėl to privačių miškų savininkai dėl šios paslaugos dažniausiai ir kreipiasi į mus. Kitos paslaugos mažiau populiarios. Paslaugų teikimas privačių miškų savininkams sudaro labai nedidelę mūsų veiklos dalį, dažniausiai privačių miškų savininkai kreipiasi tiesiogiai į rangovus, kurių paslaugomis ir mes patys naudojamės, – urėdijos teikiamas paslaugas privačių miškų savininkams apžvelgia urėdas Nauris Jotautas.

Gaisrai ribų nežino
Generalinės miškų urėdijos duomenimis, šiais metais iki spalio vidurio Lietuvos miškuose užregistruotas 151 miško gaisras 160,82 ha plote. 2013 metais tuo pačiu laikotarpiu šalyje buvo užregistruota 118 miško gaisrų 23,74 ha plote. Miškų apsauga nuo gaisrų – urėdijos rūpestis. Švenčionėlių miškų urėdas Nauris Jotautas pastebi, kad nors buvo pakankamai sausa, jų urėdijos teritorijoje kilo tik 5 miško gaisrai, kurių bendras plotas 0,41 ha, iš jų 4 gaisrai užgesinti privačių savininkų miškuose.
–Esame įsirengę automatinę miško gaisrų stebėjimo sistemą. Vaizdo stebėjimo kameros įrengtos ant mobilaus ryšio retransliavimo bokštų. Mes turime sutartį su „Omnitel“. Jų bokštų viršuje pastatytos kameros. Priklausomai nuo bokšto vietos galime stebėti miškus nuo 25 iki 50 km spinduliu. Šiuo metu antžeminė gaisrų sekimo sistema leidžia mums stebėti beveik visą urėdijos teritoriją, išskyrus Adutiškio girininkiją, kadangi ten drėgni miškai. Be abejo, stebime visus miškus, nes miškas neturi sienų, o ugniai nerūpi mūsų nubraižytos menamos ribos. Gaisras, kilęs privačiame miške, labai greitai gali persimesti ir į valstybinius, – sako urėdas.
Kaip skelbia Generalinė miškų urėdija, šiemet miškų priešgaisrinės komandos bei miškų pareigūnai pagal gautus pranešimus apie kilusius miško gaisrus buvo išvykę į gaisravietes daugiau kaip 988 kartus. Kaip greitai pavyks sutramdyti ugnį priklauso nuo šių žmonių operatyvumo. Tačiau pastaruoju metu operatyvumas dėl sugriežtėjusių reikalavimų urėdijų darbuotojams naudojantis tarnybiniu transportu gali ir nukentėti.

Daugiau laisvių turi privatininkai
Lietuvos miškininkus pasiekusi žinia iš Jeilio universiteto švelniai tariant pribloškė. Paskelbus kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą Lietuva už miškų apsaugą iš buvusios pirmosios vietos nukrito į 84. Pasirodo, Jeilio universiteto mokslininkai vietoj 2012 m. naudotų trijų kriterijų, šiemet vadovavosi vieninteliu – miškų ploto pokyčiu, jį vertinant pagal palydovines nuotraukas, kuriose atsodintos biržės bei naujai įveisti želdiniai, jaunuolynai, kirtavietės ir kiti plotai neidentifikuojami. Fiksuojami tik  virš 5 m aukščio želdinių plotai. Tad Lietuvos miškininkai nemano, kad reikia skambinti pavojaus varpais.
– Mes iškertame tik apie 80 proc. miško prieaugio. Didinamos neplynų miško kirtimų apimtys, plynais kirtimais iškertame 60 procentų. O Labanoro ir Sirvėtos regioninių parkų teritorijose neplynų kirtimų apimtys dar didesnės. Kertame tik atrenkant medžius, kas neiškreipia miško vaizdo,– pabrėžia Švenčionėlių miškų urėdijos urėdas.
Paklausus, gal taip brandžius miškus nušlavė privačių miškų savininkai, urėdas neskubėjo jų kaltinti. Leidimus kirsti tiek urėdijai, tiek ir privačių miškų savininkams išduoda Miškų tarnyba. Ji ir kontroliuoja, kaip laikomasi miškotvarkos projekto.
– Skirtumas tik toks, kad privačių miškų savininkai turi daugiau laisvių. Jei mes privalome kirtimus vykdyti tolygiai, miškotvarkos projekte numatytą kiekį medienos iškirsdami per 10 metų, privatininkai visą numatytą fondą gali iškirsti per vienerius metus,– pastebi Nauris Jotautas.
Tai, be abejo, galėjo nulemti tokį įvertinimą, nors įvertinant atsodintus ir naujai įveisiamus miškus šalyje miškingumas jau perkopė 33 procentus. Švenčionėlių miškų urėdijos miškingumas yra gerokai didesnis už šalies vidurkį ir siekia 57,9 proc., 1999 m. – 54,1 procento. Per dešimtmetį miškingumas padidėjo 3,8 procento.
– Kai privatininkai perka mišką, suprantama, kad jie perka jį ne voveraitėms ir paukščiukams auginti. Jiems reikalinga investicijų grąža,– svarsto urėdas.
Todėl jo manymu, yra teisingai padaryta, kad mūsų šalyje prioritetas teikiamas valstybiniams miškams. Jei būtų nuspręsta privatizuoti valstybinius miškus, urėdo įsitikinu, visuomenė patirtų nemenką psichologinį šoką. Privačių miškų savininkai daugiausiai kerta plynais kirtimais, juk taip yra pelningiau. Miškininkai  ne tik didina neplynų kirtimų apimtis, bet nemažai lėšų išleidžia rekreacijai ir kitoms reikmėms, saugo retų ir raudonosios knygos augalų radvietes bei paukščių lizdavietes ir perimvietes.
– Lietuvių genuose užkoduota meilė miškui. Tik keli šimtmečiai vystomas žemės ūkis, o tūkstantmečius čia gyvenusius žmones maitino ir rengė miškas,– susimąsto N. Jotautas.