Genovaitė Paulikaitė

Apie 80 procentų Varėnos miškų urėdijos miškų yra aukšto degumo, tad nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio miškininkai gyvena budėjimo režimu. Laimei, kaip tvirtina šiai urėdijai trejus metus vadovaujantis urėdas Tomas Bazevičius, per pastaruosius metus ugnis juos kaip ir aplenkė. Keli gaisrai buvo plykstelėję, bet juos pavyko labai greitai užgesinti, nepatiriant didesnės žalos.

Operatyvi informacija – sėkmingai įveikta ugnis
– Keli gaisrai kilo šių metų pavasarį, kiti – vasarą. Įsivaizduojate, karštis, o miškas – kaip parakas. Užtenka neatsargiai numestos nuorūkos ir įsiplieskia ugnis. Net nuo žaibo gali kilti gaisras. Per karščius lietus būna trumpas ir nespėja užgesinti žaibo įžiebto gaisro, – nelaimės priežastis vardina urėdas.
Kad ir kaip prieštaringai būtų vertinama prieš kelerius metus daugiau kaip pusėje miškų urėdijų įdiegtos apie 44 mln.litų kainavusios automatinės gaisrų stebėjimo sistemos, urėdas pabrėžia, kad laiku pastebėti visus urėdijoje kilusius gaisrus padėjo būtent ši sistema, įrengta 2010 metais, pasinaudojant ES parama. Sistemos efektyvumą patvirtino ir 2013 m. birželio mėnesį atliktas testavimas. Jį atlikę nepriklausomi ekspertai konstatavo: sistema  veikia ir atitinka priešgaisrinės saugos reikalavimus.
– Urėdijos teritorija stebima trimis automatinėmis sistemomis, esančiomis „Omnitel“ bokštų viršūnėse. Aprėpiama visa teritorija. Stebime ne tik 37 proc. teritorijos užimančius valstybinius, bet ir privačius miškus. Iš 5 gaisrų, kilusių per šiuos metus, 4 kilo privačiuose miškuose. Miškininkams nėra svarbu, kieno mišką gesinti: valstybinį ar privatų. Gal šiuo metu ir nėra populiaru, bet, mano įsitikinimu, mes turime išmokti labiau gerbti privačią nuosavybę, nes dabar neretai formuojama nuomonė, kad privačia teritorija galime naudotis kaip norime. Manau, tai sovietmečio reliktas. Naujos technologijos padeda saugiau jaustis ir miške įsikūrusiems gyventojams, – automatinių gaisrų stebėjimo sistemų privalumus apibudina T. Bazevičius.
Iki įdiegiant automatines stebėjimo sistemas, gaisringu metų laiku miškai būdavo stebimi iš trijų bokštelių. Kasmet budėjimams urėdija samdydavo devynis darbuotojus, kurie pasikeisdami lipdavo į 30 metrų aukščio bokštus ir stebėdavo mišką. Tačiau žmogaus aprėpiamas vidutinis spindulys – 10 km, o automatinės stebėjimo sistemos, įrengtos iki 80 metrų aukštyje – 25 km.
Ką reiškia „sėdėti“ bokštelyje, Tomas yra patyręs savo kailiu.
– Tėtis daug metų dirbo girininku. Tad praktiškai aš ir užaugau miške. Kadangi tarybiniais metais nelabai ką buvo galima priprašyti budėti bokštelyje, nes kolūkyje žmonės daugiau uždirbdavo, paaugliu būdamas ne vieną vasarą stebėdamas mišlus  praleisdavau. Kai bokšte per karščius reikia prasėdėti ištisą dieną kepinant saulei, malonumo nedaug.  Ir sveikata reikalinga. Pagaliau ne kiekvienas žmogus į keliasdešimties metrų aukščio bokštą gali ir įlipti. Tad rasti darbuotojų budėti priešgaisriniame bokštelyje darėsi vis sudėtingiau, ypač dabar, nes kaimuose likę beveik vien vyresnio amžiaus žmonės, – sako urėdas Tomas Bazevičius.

Dzūkai nelaukia pakvietimo gaisrui gesinti
Kas yra miško gaisras, Tomas sužinojo dar vaikystėje. Ištikus tokiai nelaimei, ne tik artimiausias, bet ir aplinkiniai kaimai viską metę sulėkdavo gaisro gesinti.
– Ryškiausią įspūdį paliko gaisras, kai degė medžių viršūnės. Iki tol nebuvau matęs, kad degtų beržai. Maniau, dega tik pušys, nes jos sakingos, lengvai įsiliepsnojančios, o čia – beržai, – dar paauglystės metais įstrigusį vaizdą prisimena urėdas. – Varėnos urėdija apima miškingiausias šalies vietas. Čia miškingumas siekia 71 procentą. Tad vietiniai gyventojai yra išmokę tobulai sugyventi su gamta ir dzūkas niekada neliks abejingas net ir mažiausiam gaisrui, nes puikiai žino, kad jis gali persimesti ir į jo namus. Didesnį pavojų kelia miško lankytojai, bet nuoširdus bendravimas, informacijos apie gaisrų žalą platus pateikimas viešojoje erdvėje, keičia žmonių požiūrį. Jie žymiai atsakingiau elgiasi gamtoje. Prie to prisideda ir miškininkų įrengtos stovyklavietės, poilsiavietės, atokvėpio vietos. Kai įrengtos stacionarios laužavietės, žmonėms nebekyla pagundų užsikurti laužą kur papuolė. Negaliu garantuoti, kad tokių atvejų visiškai nebėra, gal vienas kitas ir pasitaiko, bet pastaruosius kelerius metus informacijos apie šiuos pažeidimus negauname, nors miškininkai pastoviai patruliuoja, o gaisringuoju periodu ypač aktyviai. Patruliuodami ne tik stebi mišką, bet ir pabendrauja su žmonėmis, įsikūrusiais stovyklavietėse.
Žinoma, atsakingiau elgtis su mišku skatina ir sugriežtinti įstatymai bei taisyklės, kurių pažeidimai nemažomis baudomis matuojami.

Patiriama ekologinė ir ekonominė žala
Gaisrai miškui padaro keleriopą žalą. Miško gaisrai labai pakeičia aplinką. Ugnis per trumpą laiką sunaikina mišo paklotę, vabzdžius, suardo dirvožemio struktūrą, padidina anglies dvideginio kiekį, taip sustiprindami šiltnamo efektą.
– Gaisrai padaro žalą ne tik gamtai, bet ir materialiajam turtui. Įsivaizduokite, gaisras kyla jaunuolyne ir sunaikina dešimties metų miškininko triūsą. Tai reiškia, kad toje vietoje reikės iš naujo atkurti mišką, o tai susiję ir su žmogiškaisiais, ir su finansiniais ištekliais. Vieno hektaro miško atsodinimo išlaidos siekia apie 6 tūkst. litų. Nors pažeminiai gaisrai brandaus miško ir nesunaikina, bet jis taip pat nepraeina be pėdsakų. Medžiai patiria stresą, kuris, kaip rodo metinės rievės, atsiliepia net kelerius metus – medis žymiai mažiau priauga. Pastebėta, kad nuo stiprių žemutinių gaisrų medienos tūrio prieaugis per metus sumažėja 14 – 15 proc. Mažesnių gaisrų padariniai mažesni – medienos tūrio prieauglis sumažėja 3 – 12 procentų. Priklausomai nuo praėjusio gaisro intensyvumo, patirtas stresas gali atsiliepti nuo vienerių iki aštuonerių metų. Po gaisrų gali susidaryti palankesnės sąlygos plisti miško kenkėjams, pakinta mikroklimatas, gali prasidėti dirvos erozija. Didesnėse gaisravietėse galimas dirvožemio užpelkėjimas, – gaisrų daromą žalą apžvelgia Varėnos miškų urėdijos urėdas Tomas Bazevičius.